Teatro sezoną palydintis ir vasarą pasitinkantis vienintelis profesionalus improvizacijos teatras „Kitas kampas“ ruošiasi didžiausiam ir vieninteliam šios vasaros pasirodymui „Vasaros gero juoko dozė“. Didžiausią improvizacijos fiestą aktoriai Audrius Bružas, Kirilas Glušajevas, Martynas Nedzinskas, Inga Šepetkaitė ir Povilas Adomaitis surengs birželio 3 d. Palangos koncertų salėje.
14-to teatro „Kitas kampas“ sezono uždarymo proga improvizatoriai atsakė į žiūrovams dažniausiai kylančius klausimus, kuriuos sekėjai uždavė teatro Facebook paskyroje. Ką aktoriai veikia tuomet, kai pasibaigia teatro sezonas? Kas baisiausia, kai žengi į sceną be scenarijaus ir išankstinio pasiruošimo? Kaip nesusijuokti, kai prajuokino scenos bičiuliai? Apie visa tai kalbėjomės su teatro „Kitas kampas“ aktoriais.
- Su kuo Jums asocijuojasi vasara?
Audrius: Pirma mintis, šovusi į galvą – pušynai. Man vasara asocijuojasi su mišku, šiluma, kai viskas aplinkui kvepia pušų spygliais.
Inga: Vasara man asocijuojasi su poilsiu gamtoje, su atsipalaidavimu, ramiu pasivaikščiojimu prie upės su šunimi, maudynėmis, linksmybėmis su draugais, važinėjimu dviračiu.
Kirilas: Prieš akis iškyla keli vaizdai. Vienas iš jų – birželio rytas, sodas, kylanti saulė ir gaiva. Ne mažiau artimas ir smėlėtasis Olando kepurės skardis, stovykla „Žilvitis“, jūra ir ramus pavakarys. Su šiais paveikslais man asocijuojasi vasara.
Martynas: Vasara man asocijuojasi su ilga diena, kai daug šviesos ir vėlai temsta, su vėsiu ir gaiviu rytu, su kvapais, važinėjimu dviračiu, neplanuotomis maudynėmis ežere, upėje ar jūroje ir gryno oro prisisotinimu.
Povilas: Vasara man asocijuojasi su ežeru ir žvejyba. Kai ežeras ramus kaip stiklas ir jame atsispindi saulėlydis.
2. Audriau, ar dažnai improvizuojant scenoje būna juokinga pačiam? Jeigu taip, kaip pavyksta suvaldyti juoką?
Labai dažnai (juokiasi). Iš esmės aktorius turi gebėjimą tuo pačiu metu stebėti iš šono ne tik save, bet ir įsitraukusius žiūrovus, tad dažnai būna labai juokinga. Žinoma, tą juoką reikia valdyti. Priešingu atveju, gali sugriauti pasakojamą istoriją ar net teatrinę iliuziją. Kaip pavyksta? Kartais pavyksta, kartais ne. Kaip liaudies išmintis sako, pasitelkiu geležinę valią ir valios pastangomis stengiuosi tai suvaldyti. Manau, jei esi valingas – tai gebi ir padaryti, o valia yra ugdoma kaip bet koks mechanizmas.
3. Ne paslaptis, vienas su kitu praleidžiate daug laiko kartu, kartais net daugiau nei su savo šeimomis. Kaip pavyksta išsaugoti gerus, draugiškus santykius tiek metų?
Iš karto iškyla klausimas – o kodėl turėtų nepavykti? Žmogus yra socialinė būtybė, jis geba sugyventi su kitais arba bent jau turi mokytis tai padaryti. Mes galime vadovautis skirtingomis filosofijomis, turėti skirtingus požiūrius į religiją ir kitus įsitikinimus, tačiau žmogui reikia žmogaus ir jis turi išmokti sutarti. Juo labiau mus visus vienija bendras profesinis siekis sukurti žmonėms fikciją – linksmą, dinamišką, veržlią, paveikiančią ir suteikiančią įkvėpimo, meilės, susižavėjimo ir pakylėjimo jausmą. Tai yra didžiulis uždavinys mums, kaip teatro profesionalams.
4. Inga, ar dažnai improvizuoji ir realiame gyvenime? Jei taip, kur improvizuoti sunkiau – gyvenime ar scenoje?
Mes nuolatos gyvenime improvizuojame, visi ir visada. Ne visuomet viskas vyksta taip, kaip suplanavai (o iš tiesų, labai retai), tad išmoksti improvizuoti: keistis, reaguoti, spontaniškai veikti. Man scenoje improvizuoti lengviau. Aš žinau, jog tai žaidimas, kurį mes žaidžiame. Gyvenime kai kuriose situacijose improvizuotai veikti sunkiau, nes baiminuosi pasekmių, tačiau paskutiniu metu stengiuosi kuo daugiau pasikliauti savo nuojauta, pirmaisiais impulsais ir paleisti kontrolę.
5. Ar jauti baimę prieš kiekvieną pasirodymą? Jei taip, kaip tai kontroliuoji?
Nejaučiu baimės. Jaučiu jaudulį. Tačiau jaudulys man netrukdo, atvirkščiai, duoda parako veikimui. Be to, jaudulio jausmą konvertuoju į azartą. Taip, aš nežinau kas bus, bet kaip į tai reaguoju ir kaip jaučiuosi toje nežinomybėje, pasirenku pati.
6. Kirilai, geru improvizatoriumi yra gimstama ar išmokstama juo būti?
Visi mes gimstame improvizatoriais, niekas mums neduoda scenarijaus, kaip reikia gyventi, mes nuolatos improvizuojame. Tačiau kalbant apie profesiją, profesionaliu improvizatoriumi tampama įgyjant aktorinį išsilavinimą, nuosekliai praktikuojantis, mokantis iš profesionalų bei profesionaliomis priemonėmis formuojant savo meistriškumą.
7. Prieš 8-erius metus pristatėte realiu laiku kuriamo, vientiso siužeto spektaklį „Durys“. Kokiais metodais rėmėtės jį kurdami, su kokiais sunkumais susidūrėte ir kodėl nustojote?
Ilgos formos improvizacijų spektaklis „Durys“ buvo kuriamas apjungiant profesionalaus improvizacinio teatro pagrindus su dramos teatro metodais. Pagrindinis sunkumas kuriant improvizacinius spektaklius visada atsirems i spontaninių impulsų ir būtinos struktūros poreikio priešpriešą. Norint sukurti teatrališkai patrauklų ilgos formos improvizacijų spektaklį, įtraukiantį žiūrovą ir išlaikantį jo susidomėjimą, reikia išmanyti ne tik, kaip būti spontanišku scenoje (kuo dažnai apsiriboja mėgėjai), bet ir mokėti visa tai suformuoti į struktūrą, apipavidalinti ir dar profesionaliai pateikti, suvaidinti.
Nustojome rodyti šį spektaklį dėl permainų komandos sudėtyje, tačiau teatro namuose ketvirtadieniais du kartus per mėnesį darome ilgos formos improvizacinių eksperimentų vakarus – KITO KAMPO IMPROVIZADIENIUS. Jų metu kartu su publika kuriame net 2 valandas trunkančias teatrines improvizacijas tik tam vakarui skirta, improvizacinius žaidimus vienijančia tema.
8. Martynai, ar sunkiau vaidinti turint scenarijų ar improvizuojant?
Vienareikšmiškai, turint scenarijų arba pjesę, nes reikia įgyvendinti užduotis, kurias suformuoja režisierius. Žinote, tai lyg tapymas. Eskizas lieka eskizu, kol jį vis dar braižai, kad ir 10 metų. Taip ir su vaidyba pagal scenarijų – reikia išgryninti eskizą, išgryninti save, savo vaidmenį, kad jis būtų įdomus, įtikinantis, gilus ir neordinarus. Begryninant, vis atrandi naujų spalvų, potepių ir sluoksnių. Improvizacijoje viskas vyksta atvirkščiai, čia galiu pasitelkti žaismą ir juoką.
9. Kuo Tave žavi improvizacijos žanras? Kas Tau suteikia daugiausia džiaugsmo improvizuojant?
Pirminiame susipažinimo su improvizacija momente mane sužavėjo visiška žanro paslaptis ir tai, kad jis gali egzistuoti tik bendruomenės formoje, kad nėra atskirties tarp aktorių ir žiūrovų, taip pat pakerėjo žaidimas, nuolatinis kismas, greitis, ir tuo metu atrodęs taisyklių nebuvimas. Dabar žaviuosi bendro atsipalaidavimo jausmu erdvėje, buvimu ir bendravimu su savo draugais, su kuriais jau 15 metų improvizuojame kartu, taip pat žavi žmonės, kurie vis naujai prisijungia į improvizacinį pasaulį, ir laisvė, kuri pasižymi tuo, kad gali daryti sprendimus ant scenos, juos įforminti, įkūnyti ir prisiimti už tai atsakomybę. Na, o įveikti iššūkiai jau tampa norma (šypsosi).
10. Povilai, prie komandos prisijungei visai neseniai. Ką labiausiai vertini, ko mokaisi būnant scenoje su improvizacijos profesionalais Kirilu, Audriumi, Martynu ir Inga?
Iš Kirilo mokausi iš esmės visko, ko reikia improvizacijoms, ypač tikslumo, aiškumo, kruopštumo, iš Audriaus – drąsos, ryžto ir azarto šokant į nežinomybę, iš Martyno – pasakojimo struktūros, tikslios provokacijos, miklumo, o iš Ingos – jautrumo ir vaidybinio emocingumo.
Daugiau aktorių atsakymų rasite teatro Facebook paskyroje. Bilietus į teatro „Kitas kampas“ pasirodymus platina Bilietai.lt