Interviu su Audriumi Bružu: Improvizacija be ambicijų2010-02-05
Kad patektų į TV improvizacijų laidą “Pagauk kampą”, aktorius Audrius Bružas turėjo praeiti atranką, o dabar kartu su Andriumi Žebrausku improvizacijos meno jis moko kitus, dėsto Improvizacijos mokykloje bei vaidina Improvizacijos teatre “Kitas kampas”.
Kada ir kaip susipažinote su improvizacija?
Pirmasis susipažinimas įvyko, berods, trečiame kurse, kai mums pradėjo dėstyti aktorius Andrius Žebrauskas. Jo paskaitų metu vykdavo improvizacijos praktiniai užsiėmimai, kurie, manau, padėjo man atsiskleisti. Iki tol būdavau susikaustęs, o improvizacijos dėka radau suvokimo kelią, ji padėjo man atidaryti teatrinę kalbą, išsivaduoti iš kiauto, užčiuopti, pajusti vidumi ir suvokti daugelį dalykų.
A. Žebrauskas viename interviu minėjo, kad visi gali improvizuoti, ne tik aktoriai. Kaip manote jūs?
Kadangi vedu improvizacijos kursus jaunimui, dalyvauju seminaruose, galiu patvirtinti, kad tikrai visi gali improvizuoti, net ir tie, kurie tai daro pirmą kartą. Paprastas žmogus kartais gali net geriau improvizuoti, nei aktorius. Nėra standarto, pagal kurį turėtumėm būti sudėlioti vienoj ar kitoj lentynėlėj.
Kiekvienas žmogus yra skirtingas, ir tie skirtumai improvizuojant yra labai žavūs.
Kam reikalinga improvizacija?
Improvizacija ugdo, lavina žmogų, padeda jam atsikratyti aplinkos, šeimos ar mokyklos uždėtų psichologinių barjerų. Žmogus nėra tobulas, jis turi teisę klysti, tad improvizacija moko, kad nereikia bijoti daryti klaidų, stengtis būti geresniu, nustebinti. Tereikia tiesiog išsilaisvinti ir mokėti pasijuokti iš savęs.
Iki šiol jūsų Improvizacijos teatras “Kitas kampas” savo spektaklius rodydavo tik Vilniuje. Dabar pradedate gastroles po visą Lietuvą. Ko tikitės?
Norime savo veikla ir kūryba pasidalinti su kitais, supažindinti su kitokiu požiūriu į improvizacijos meną, parodyti, kad tai gali būti labai juokinga ir artima. Aktorius čia nėra sureikšmintas ar atskirtas nuo žiūrovų – mūsų spektakliuose kuriame visi kartu.
Turbūt dauguma iš mūsų scenoje improvizuojant labiausiai bijotų pasimesti ir pasirodyti kvailio vietoje. Ar jums ši baimė pažįstama?
Pats improvizacijos principas teigia, kad ne visada viskas turi pavykti puikiai, tačiau tokiu atveju nesustoji, o tiesiog pasijuoki pats iš savęs - tai ypač patinka žiūrovams. Pasijuokiam visi kartu ir toliau išliekam geros nuotaikos.
Spektaklių metu ne tik vaidinate, bet ir dainuojate, šokate, grojate… Ką dar galite padaryti?
Galime padaryti viską, ką galime, o kartais net ir tai, ko nė nemanėme galintys padaryti...(juokiasi). Kartais beimprovizuojant nustebinam net vieni kitus. Priimdami kitų temas ir pasiūlymus, mes tampame tarsi laidininkais, ir tuo metu gimsta daug gražių kūrybiškų akimirkų.
Ar kartais prieš improvizacijų spektaklį pamąstote, ką norėtumėte suvaidinti, kokią užduotį norėtumėte gauti iš žiūrovo?
Konkrečiai tai tikrai ne, tačiau mes treniruojamės, lavinamės, daug ieškom ir tyrinėjam žmogiškų elgsenų psichologiją, charakterius, vidinių pulsacijų įvairovę, tad galime žaibiškai prisitaikyti prie situacijos ir užduotos temos.
Jūsų improvizacijos spektakliuose vaidina tik dvi moterys aktorės…
Rimantė Valiukaitė yra viena iš pirmųjų improvizatorių Lietuvoje, jai tai labai patinka, tad neįsivaizduoju mūsų spektaklių be jos. Su Ineta Stasiulyte kartu mokėmės aktorystės. Trupė susikūrė natūraliai, ji nėra uždara. Ateityje, manau, kviesime ir svečius – aktorius. Taip pat dalyvauti galės ir improvizacijos mokykloje besimokantys žmonės, nes tikrai yra labai įdomių ir talentingų asmenybių.
Aktorių trupė turbūt turi labai gerai vienas kitą pažinoti, kad scenoje galėtų įtikinamai ir sklandžiai improvizuoti, papildyti vienas kitą…
Svarbiausia, kad nebūtų jokių ambicijų, nes jos kyla iš ego, ir tai yra velnio gundymas. Ambicijos - lyg blogas virusas, kuris kenkia susibendravimui. Improvizacijos esmė – pasitikėjimas kitais, partnerystė. Reikia iškelti ne save, o padaryti taip, kad partneriui būtų gerai, išaukštinti jį kūrybine prasme. Manau, kad mūsų trupės privalumas yra gebėjimas girdėti ir išgirsti vienas kitą, susiklausymas ir derėjimas.
Kas yra įdomiausia improvizuojant?
Improvizuojant gali nejausti atsakomybės jausmo, negalvoti į priekį, o tiesiog būti ir kurti čia ir dabar. Tai maloni satisfakcija. Malonus ir nežinomybės jausmas, kuris suteikia nemažai adrenalino. O įdomiausia – kūrybinis procesas, nustebinantis tave patį. Pasiilgstu šio jausmo ir kaskart laukiu naujo pasirodymo. Improvizuoti man nėra darbas – tai yra požiūris kitu kampu į daugelį dalykų. Tai tiesiog “Kitas kampas“.
Kalbėjosi Ingrida Bačelytė